Gimnazijos globėjas

 

Vladislav Sirokomlė – mūsų mokyklos globėjas

       Liudvik Kondratovič, žinomas kaip Vladislav Sirokomlė, gimė 1823-ųjų rugsėjo 29 dieną Smolhove (šiandien – Baltarusijoje). Tėvai buvo neturtingi bajorai, bet sugebėjo išleisti sūnų į mokslus. Liudvik Vladislav iš pradžių mokėsi Nesvyžiaus dominikonų vienuolyno mokykloje,o nuo 1835 m. Naugarduke. Po penktos klasės poeto mokslai baigėsi.
       Tėvas pasiėmė sūnų namo ir pradėjo mokyti žemdirbystės amato. Tačiau greitai tėvai suprato, kad sūnaus netraukia ūkininkavimas, todėl jam surado darbą Liudviko Wittgensteino kanceliarijoje, Nesvyžiuje. Tas darbas buvo sename Radvilų dvare. Sirokomlę ypač sudomino Radvilų biblioteka, kur archyviniai dokumentai užėmė kelias sales. Iš tų archyvų poetas mokėsi savarankiškai. Tame pačiame miestelyje dvidešimtmetis Sirokomlė vedė neturtingą merginą Pauliną Mitraševską. Po vestuvių kartu su žmona poetas persikėlė į Zalučų kaimą. Nors šiame kaime patyrė daug vargo ir nelaimių, apie Zalučą išliko geri prisiminimai. Būtent čia parašė savo įžymųjį kūrinį „Paštininkas“ („Pocztylion“), kurį Leonidas Trefolevas išvertė į rusų kalbą ir kuris tapo populiaria daina. „Paštininkas“ buvo išspausdintas „Athenaeum“ žurnale, kurį tuo metu leido J.I.Kraševski.
L. Kondratovič pradėjo versti lenkų poetų, Sarbievski, Janicki, Šymonovič, rašančių lotynų kalba, darbus. Dirbo su „Lenkų literatūros istorija“. Zalučus paliko 1852-ais m. po didelės šeimyninės tragedijos. Per savaitę Kondratovičių šeimoje mirė 3 vaikai. Išgyveno tik 4 metų sūnus Vladislav.
Po šių įvykių poeto šeima persikėlė į Vilnių. Kurį laiką jie gyveno  pačioje triukšmingiausioje miesto vietoje ir pačiame judriausiame Mullerio name Vokiečių gatvėje, pas kompozitoriaus ir vargonininko Moniuškos uošvį.  Draugystė tarp poeto ir kompozitoriaus truko daug metų. Sirokomlė, beje,1854 m.   krikštijo S.Moniuškos sūnelį Joną Batystą. Moniuško sukūrė muziką keliems  Sirokomlės tekstams, tarp kurių iki šiandien populiari yra „Vakarinė daina“(„Pieśń wieczorna”)
Į Bareikiškes  Sirokomlė kartu su šeima persikėlė 1853 m., čia praleido 9 metus su pertraukomis. Tai yra pats geriausias poetinis laikotarpis, tačiau pats tragiškiausias jam kaip žmogui. Jis sunkiai sirgo ir gyveno skurdžiai, bet vis tiek rašė. Bareikiškėse poetas galutinai baigė poemą „Janas Demborogas“ („Urodzony Jan Dęboróg“), išspausdinta 1853m. Petersburge. Poema, kaip tvirtina daugelis poeto kūrybos žinovų, yra Sirokomlės  autobiografija, o taip pat jo idėjų teikimas. Poemos pradžią įtakoja A. Mickevičiaus „Ponas Tadas“. Čia poetas sukūrė geriausius savo kūrinius: istorines poemas „Margiris“ („Margier“), „Piastų duktė“ („Córa Piastów“); eilėraščių rinkinį „Boreikiai“(„Borejkowszczyzna“); pašnekas „Kaimo mokykla“ („Wiejska szkoła“), „Neraštingas“ („Niepiśmienny“), „Duonos kąsnis“ („Kęs chleba“), „Senieji vartai“ („Stare wrota“), „Apie Filipą iš kanapių“(„O Filipie z konopi“)...  Kurti eilėraščius Sirokomlei sekėsi lengvai. Jis juos rašė kiekvienai progai, kiekvienam renginiui. Poetas buvo labai populiarus, skaitomas autorius. Visi laukė naujų jo kūrinių, perrašydavo dar neišspausdintus.
Karts nuo karto poetas pasprukdavo kelioms dienoms į Vilnių, kur apsigyvendavo pas draugus  Kazimerą Paškovskį arba Vaclavą Pšybylskį ir gyvena triukšmingoje Didžiojoje arba Užupio gatvėje. Jis ne tik pasprukdavo į Vilnių. Rašydamas poemą apie Lietuvos istoriją „Margiris“, susidurė su sunkumais, todėl keliavo po Lietuvą,  kad „pakviepuoti“ lietuvišku oru, važiavo kelioms dienoms į Alytų, Merkinę, Birštoną, Stakliškes..
Iš tų kelionių įspūdžių gimė kraštotyrinės knygos: „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą”(„Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna“), „Iškylos dienoraštis po Lietuvą ir Žemaitiją“ („Dziennik podróży po Litwie i Żmudzi“),  „Piligrimo įspūdžiai po savąją žemę“ („Wrażenia pielgrzyma po swojej ziemi“), „Nemunas nuo versmių iki žiočių” („Niemen od źródeł do ujścia“) ir kt.
Sirokomlė bandė rašyti dramą. Jo kūrinis „Pirkelė miške” („Chatka w lesie“)  pirmą kartą buvo pastatytas megėjiškame teatre Sudervėje, iš ten patenka į Varšuvos teatro sceną. Vaidinimas patiko publikai, todėl  buvo keletą kartų pakartotas. “Pirkelė miške“ buvo pastatyta ir Poznanėje, poeto viešnagės metu. Tikru poeto triumfu tapo jo trijų aktų istorinė drama „Kacperas Karlinskis“ („Kasper Karliński“). Premiera įvyko 1858-ųjų sausio 28 Vilniuje. Kraševskis rašė taip: „Teatras buvo perpildytas. Tai buvo garbinimas, tai buvo aistra, karštligė, autorių kvietė keletą kartų į sceną, apmėtė  jį gėlėmis. Tarp tų ovacijų, tarp garbinimų... Sirkomlės name buvo didžiausias... skurdas.“ Poetas rašydamas uždirbo nedaug, o valdyti dvarą ir gauti iš to naudos  jis nemokėjo. Dažnai išlaikyti šeimą padėdavo draugai.
1856-ųjų balandį Vilniuje įvyko Senovės muziejaus atidarymas, kuriame buvo eksponuoti grafo Eustacho Tiškevičiaus paaukoti rinkiniai. Organizacinėje komisijoje aktyviai dalyvavo poetas. Jis buvo aktyvus tarp Vilniaus kultūros veikėjų -  literatų, žurnalistų, archeologijos, tėvynės istorijos žinovų, meninės kūrybos mėgėjų. Kurį laiką poetas kartu su šeima apsigyveno Vilniuje  Olandų g. (Bareikiškes valdė tėvai), dirbo Archeologijos komisijos sekretoriumi, rašė straipsnius „Vilniaus Literatūros Savaitraščiui“, mėgo teatrą.
Pasiruošti Sausio sukilimui išvažiavo į Varšuvą. Grįžtančio poeto laukė caro žandarai. Buvo uždarytas Vilniuje politinių nusikaltėlių kalėjime. Išleistas policijos priežiūrai į Bareikiškes, jis grįžo į Vilnių gydytis. Tačiau mirtis atėjo netikėtai. Sirokomlė mirė1862-ųjų rugsėjo 15 dieną 9 valandą vakaro namuose pas Bobiatynskį, Botanikos gatvėje Vilniuje (šiandien Barboros Radvilaitės 3). Prie įėjimo į namus vėliau buvo pakabinta lentelė su užrašu: „1862-ųjų metų rugsėjo 15 čia baigė savo gyvenimą V.Sirokomlė“. Laidotuvės buvo puikios, kurios kontrastavo su paskutiniais poeto vargšo metais. Palaidotas Sirokomlė Vilniaus Rasų kapinėse. Ant paminklo yra užrašas: „Baigė grojamas lyra“. Šie žodžiai paimti iš eilėraščio „Kaimietis, grojantis lyra“ („Lirnik wioskowy“). Šį paminklą 1897 –aisiais pastatė Vilniaus miesto gyventojai iš visuomenės paaukotų pinigų.
Šiandien Šv.Jonų bažnyčioje yra skulptūra, kurioje poetas pavaizduotas simboliškai grojantis lyra.
 Mūsų mokykla, viena iš didžiausių lenkiškų mokyklų, buvusi 19-oji, pavadinta Vladislavo Sirokomlės vardu. Mokykloje yra graži ir turtinga ekspozicija, skirta jo gyvenimui ir kūrybai.
Vl.Sirokomlės 35-sioms mirties metinėms paminėti  Bareikiškėse vilniečiai pastatė juodo granito stalą, kuris iki šiol stovi priešais dvaro. Paminklo viršuje iškalta lyra, apjuosta ąžuolo lapų vainiku. Aplinkui stalą iškaltas memorialinis įrašas: “Čia, Bareikiškėse nuo 1853-ųjų iki 1860-ųjų gyveno V.Sirokomlė“ ir citata iš minėto „Kaimiečio, grojančio lyra“.
Vladislavo Sirokomlės gyvenimo metais Bareikiškėse sodybos kieme buvo įrengta altana, kurioje stovėjo iš malūno girnų padarytas stalas. Čia jis priiminėjo svečius, čia gimė ne vienas jo kūrinys. Ši girnapusė yra ir dabar, ji randasi kitoje kiemo pusėje.
 Šiandien name, kuriame gyveno poetas Bareikiškėse, yra įkurtas muziejus. Čia stovi  XIXa. pabaigos autentiški baldai, kaba portretai, piešiniai, surinkti  kai kurie poeto asmeniniai daiktai, taip pat daugybė jo knygų. Jis paliko apie 20 tomų, įvairių žanrų knygų.
Atnaujinta: 2021-01-27
  • Elektroninis dienynas
  • Tėvams
  • Mokiniams
  • Mokytojams
Pamokų laikas
Pertrauka
  • 1. 08.00 - 08.45
  • 2. 08.55 - 09.40
  • 3. 09.50 - 10.35
  • 4. 10.45 - 11.30
  • 5. 12.00 - 12.45
  • 6. 12.55 - 13.40
  • 7. 13.50 - 14.35
  • 8. 14.45 - 15.30