Mokyklos globėjas

Vladislavas Sirokomlė – mūsų mokyklos globėjas

 

Liudvikas Kondratovičius, žinomas kaip Vladislavas Sirokomlė, gimė 1823-ųjų rugsėjo 29 dieną Smolgavoje (dabartinėje Baltarusijoje). Tėvai buvo neturtingi bajorai, bet sugebėjo išleisti sūnų į mokslus. Liudvikas Kondratovičius iš pradžių mokėsi Nesvyžiaus dominikonų vienuolyno mokykloje, o nuo 1835 m. Naugarduke. Po penktos klasės poeto mokslai baigėsi.
Tėvas pasiėmė sūnų namo ir pradėjo mokyti žemdirbystės amato. Tačiau greitai tėvai suprato, kad sūnaus netraukia ūkininkavimas, todėl jam surado darbą Liudviko Wittgensteino kanceliarijoje Nesvyžiuje. Tas darbas buvo sename Radvilų dvare. Sirokomlę ypač sudomino Radvilų biblioteka, kur archyviniai dokumentai užėmė kelias sales. Iš tų archyvų poetas mokėsi savarankiškai. Tame pačiame miestelyje dvidešimtmetis Sirokomlė vedė neturtingą merginą Pauliną Mitraševską. Po vestuvių kartu su žmona poetas persikėlė į Zalučės kaimą.

Nors šiame kaime patyrė daug vargo ir nelaimių, apie Zalučę išliko geri prisiminimai. Būtent čia jis parašė įžymųjį kūrinį „Paštininkas“ („Pocztylion“), kurį Leonidas Trefolevas išvertė į rusų kalbą ir kuris tapo populiaria daina. „Paštininkas“ buvo išspausdintas „Athenaeum“ žurnale, kurį tuo metu leido J. I. Kraševskis. L. Kondratovičius pradėjo versti lenkų poetų, Sarbievijaus, K. Janickio, Š. Šymonovico, rašiusių lotynų kalba, darbus. Dirbo su „Lenkų literatūros istorija“. Zalučes paliko 1852 m. po didelės šeimyninės tragedijos: per savaitę Kondratovičių šeimoje mirė 3 vaikai, išgyveno tik 4 metų sūnus Vladislavas.

Po šių įvykių poeto šeima persikėlė į Vilnių. Kurį laiką jie gyveno  pačioje triukšmingiausioje miesto vietoje ir pačiame judriausiame Mullerio name Vokiečių gatvėje, pas kompozitoriaus ir vargonininko Moniuškos uošvį.  Draugystė tarp poeto ir kompozitoriaus truko daug metų. Sirokomlė, beje, 1854 m.   krikštijo S. Moniuškos sūnelį Joną Batistą. Moniuška sukūrė muziką keliems  Sirokomlės tekstams, tarp kurių iki šiandien populiari yra „Vakarinė daina“(„Pieśń wieczorna”).

Į Bareikiškes  Sirokomlė kartu su šeima persikėlė 1853 m., čia praleido 9 metus su pertraukomis. Tai yra pats geriausias poetinės kūrybos laikotarpis, tačiau pats tragiškiausias jam kaip žmogui. Jis sunkiai sirgo ir gyveno skurdžiai, bet vis tiek rašė. Bareikiškėse poetas galutinai baigė poemą „Kilmingasis Janas Demborogas“ („Urodzony Jan Dęboróg“), išspausdintą 1853 m. Peterburge. Poema, kaip tvirtina daugelis poeto kūrybos žinovų, yra Sirokomlės  autobiografija, taip pat jo idėjų perteikimas. Poemos pradžiai įtaką padarė A. Mickevičiaus „Ponas Tadas“. Čia poetas sukūrė geriausius savo kūrinius: istorines poemas „Margiris“ („Margier“), „Piastų duktė“ („Córa Piastów“); eilėraščių rinkinį „Boreikiai“ („Borejkowszczyzna“); poemas „Kaimo mokykla“ („Wiejska szkoła“), „Neraštingas“ („Niepiśmienny“), „Duonos kąsnis“ („Kęs chleba“), „Senieji vartai“ („Stare wrota“), „Apie Filipą iš kanapių“(„O Filipie z konopi“)...  Kurti eilėraščius Sirokomlei sekėsi lengvai. Jis juos rašė kiekvienai progai, kiekvienam renginiui. Poetas buvo labai populiarus, skaitomas autorius. Visi laukė naujų jo kūrinių, perrašydavo dar neišspausdintus.

Kai  kada poetas pasprukdavo kelioms dienoms į Vilnių, kur apsigyvendavo pas draugus  Kazimerą Paškovskį arba Vaclavą Pšybylskį ir gyvendavo triukšmingoje Didžiojoje arba Užupio gatvėje. Jis ne tik pasprukdavo į Vilnių. Rašydamas poemą apie Lietuvos istoriją „Margiris“, susidūrė su sunkumais, todėl keliavo po Lietuvą,  kad „pakvėpuotų“ lietuvišku oru, važiavo kelioms dienoms į Alytų, Merkinę, Birštoną, Stakliškes. Iš tų kelionių įspūdžių gimė kraštotyrinės knygos: „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą” („Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna“), „Iškylos dienoraštis po Lietuvą ir Žemaitiją“ („Dziennik podróży po Litwie i Żmudzi“),  „Piligrimo įspūdžiai po savąją žemę“ („Wrażenia pielgrzyma po swojej ziemi“), „Nemunas nuo versmių iki žiočių” („Niemen od źródeł do ujścia“) ir kt.

V. Sirokomlė bandė rašyti dramas. Jo kūrinys „Pirkelė miške” („Chatka w lesie“)  pirmą kartą buvo pastatytas mėgėjiškame teatre Sudervėje, iš ten pateko į Varšuvos teatro sceną. Vaidinimas patiko publikai, todėl  buvo keletą kartų pakartotas. ,,Pirkelė miške“ buvo pastatyta ir Poznanėje, poeto viešnagės metu. Tikru poeto triumfu tapo jo trijų aktų istorinė drama „Kasparas Karlinskis“ („Kasper Karliński“). Premjera įvyko 1858-ųjų sausio 28 d. Vilniuje. Kraševskis rašė taip: „Teatras buvo perpildytas. Tai buvo garbinimas, tai buvo aistra, karštligė, autorių kvietė keletą kartų į sceną, apmėtė  jį gėlėmis. Tarp tų ovacijų, tarp garbinimų... Sirokomlės namuose buvo didžiausias... skurdas.“ Poetas rašydamas uždirbo nedaug, o valdyti dvarą ir gauti iš to naudos  jis nemokėjo. Dažnai išlaikyti šeimą padėdavo draugai.

1856-ųjų balandį Vilniuje įvyko Senienų muziejaus atidarymas, kuriame buvo eksponuojami grafo Eustachijaus Tiškevičiaus paaukoti rinkiniai. Organizacinėje komisijoje aktyviai dalyvavo poetas. Jis buvo aktyvus tarp Vilniaus kultūros veikėjų -  literatų, žurnalistų, archeologijos, tėvynės istorijos žinovų, meninės kūrybos mėgėjų. Kurį laiką poetas kartu su šeima gyveno Vilniuje  Olandų g. (Bareikiškes valdė tėvai), dirbo Archeologijos komisijos sekretoriumi, rašė straipsnius literatūros savaitraščiui (,,Kurier Wilenski”), mėgo lankytis teatre.
Nuo 1860 m. ėmėsi darbo leidinyje „Kurjer Wilenski“ („Kurier Wileński”), rengė rubrikas istorinėmis ir literatūrinėmis temomis, Pasisakė už valstiečių išlaisvinimą ir Lietuvos-Lenkijos atsiskyrimą nuo Rusijos imperijos. Už dalyvavimą antirusiškoje demonstracijoje 1861 m. caro žandarų suimtas ir uždarytas į kalėjimą Vilniuje. Vėliau jam skirtas namų areštas Bareikiškių dvare, bet dėl prastėjančios sveikatos poetas grįžo į Vilnių gydytis. Deja,  mirtis atėjo netikėtai. Vladislavas Sirokomlė mirė1862-ųjų rugsėjo 15 dieną 9 valandą vakaro namuose pas Bobiatynskį, Botanikos gatvėje Vilniuje (šiandien Radvilaitės g. 3). Prie įėjimo į namus vėliau buvo pakabinta lentelė su užrašu: „1862-ųjų metų rugsėjo 15 čia baigė savo gyvenimą V. Sirokomlė“. Laidotuvės buvo iškilmingos, jos kontrastavo su paskutiniais poeto vargo metais. Palaidotas Sirokomlė Vilniaus Rasų kapinėse. Ant paminklo yra užrašas: „Baigė grodamas lyra“. Šie žodžiai paimti iš eilėraščio „Kaimietis, grojantis lyra“ („Lirnik wioskowy“). Šį paminklą 1897-aisiais pastatė Vilniaus miesto gyventojai iš visuomenės paaukotų pinigų. Šiandien Šv. Jonų bažnyčioje yra skulptūra, kurioje poetas pavaizduotas simboliškai grojantis lyra.

V. Sirokomlės 35-osioms mirties metinėms paminėti  Bareikiškėse vilniečiai pastatė juodo granito stalą, kuris iki šiol stovi priešais dvarą. Paminklo viršuje iškalta lyra, apjuosta ąžuolo lapų vainiku. Aplinkui stalą iškaltas memorialinis įrašas: ,,Čia, Bareikiškėse, nuo 1853-ųjų iki 1860-ųjų gyveno V. Sirokomlė“ ir citata iš minėto eilėraščio „Kaimietis, grojantis lyra“. Vladislavo Sirokomlės gyvenimo metais Bareikiškėse sodybos kieme buvo įrengta Altana, kurioje stovėjo iš malūno girnų padarytas stalas. Čia poetas priimdavo svečius, čia gimė ne vienas jo kūrinys. Ši girnapusė yra ir dabar, ji stovi kitoje kiemo pusėje. Dabar Bareikiškėse, name, kuriame gyveno poetas, yra įkurtas muziejus. Čia stovi  XIX a. pabaigos autentiški baldai, kaba portretai, piešiniai, eksponuojami surinkti  kai kurie poeto asmeniniai daiktai, taip pat daugybė jo knygų. Jis paliko apie 20 tomų įvairių žanrų knygų. 
Mūsų mokykla, viena didžiausių lenkiškų mokyklų Lietuvoje, 1989 m. pavadinta Vladislavo Sirokomlės vardu. 2004 m. ant mokyklos sienos atidengtas Vladislavo Sirokomlės bareljefas (skulptorius Jacekas Špakas iš Lenkijos). Gimnazijos skaitykloje yra saugomi įvairūs eksponatai: pirmosios poeto išleistos knygos, monografijos, nuotraukos ir kt.

Atnaujinta: 2021-03-14
  • Elektroninis dienynas
  • Tėvams
  • Mokiniams
  • Mokytojams
Pamokų laikas
Pertrauka
  • 1. 08.00 - 08.45
  • 2. 08.55 - 09.40
  • 3. 09.50 - 10.35
  • 4. 10.45 - 11.30
  • 5. 12.00 - 12.45
  • 6. 12.55 - 13.40
  • 7. 13.50 - 14.35
  • 8. 14.45 - 15.30